Trys šimtmečiai Komarų dvare

Raguvėlės dvaras priklauso Sokolovskių giminei.

Dvarą įsigyja Mikalojus Komaras-Zabožinskis, ir Raguvėlė tampa Komarų giminės tėvonija. Komarai tuo metu valdė ir Palėvenės, Onuškio, Panemunės bei Vašuokėnų dvarus.

Valdant Ignotui Komarui pradeda formuotis dabartinis ansamblis.

Dvaro savininku tampa Juozapas Komaras, vėliau Napoleono armijos pulkininkas. Senas dviaukštis pastatas padidinamas dvigubai ir gauna vientisą klasicistinį fasadą su keturių dorėninių kolonų portiku. Iškyla oficina, ratinė, svirnai ir užvažiuojamieji namai, prie Juostos įkuriamas parkas su 400 metrų simetrijos ašimi.

Dvaro teritorijoje pastatoma medinė Šv. diakono Stepono bažnyčia ir mūrinė varpinė.

Su palyda dvare apsistoja Rusijos caras Aleksandras I.

Valdant Juozapo sūnui Konstantinui Komarui įkuriamos kapinės, o prie kelio į Raguvą pastatoma neogotikinė giminės koplyčia-mauzoliejus (architektas Laurynas Cezaris Anichinis). Jos rūsyje ilsisi Komarų giminės atstovai.

Dvare pradeda veikti Komarų įkurta mokykla.

Dvaras verčiasi galvijų veislininkyste, veikia vandens malūnas, pieno perdirbimo bendrovė ir spirito varykla su saugykla. Užtvenkta Juosta tarp rūmų ir varyklos sudaro didelį tvenkinį su tilteliais.

Dvaras nacionalizuojamas, rūmuose įkuriama žemės ūkio mokykla. Po karo ji pertvarkoma į technikumą (veikė iki 1971 m.), vėliau į bitininkystės ir sodininkystės meistrų mokyklą (iki 1975 m.).

Rūmuose veikia Raguvėlės aštuonmetė, vėliau devynmetė mokykla. Anfiladinis kambarių išplanavimas perstatomas į koridorinį. Ūkiniai pastatai atitenka tarybiniam ūkiui, ir dauguma jų sunyksta.

Restauruojama sovietmečiu nukentėjusi koplyčia-mauzoliejus.

Ansamblis grąžinamas Komarų paveldėtojams, pradedami restauravimo darbai.

Mokykla persikelia į naują pastatą, o rūmuose įsikuria paveldėtojai.

Ansamblis paskelbtas respublikinės reikšmės architektūros paminklu. Restauruotuose rūmuose vėl lankosi svečiai, vyksta koncertai ir šventės.